trivirvis

2 trivir̃vis, -ė smob. (2) 1. L, Tv, Rt, NmŽ kas suktas, apsukrus: Tas trivir̃vis moka i susukti i vėl išsukti Vvr. Kalba, pina kaip vyžą, bet toks trivir̃vis Kp. Trivirvẽlė Šts. 2. Ar, Lkv pavyduolis, šykštuolis: Jis yra trivir̃vis, nieko neduoda Vn. Jis toks trivir̃vis, kad nė trupinio bėdo[je] negausi Šll. Trivir̃viai tie, gausi iš anų ką! NmŽ. Ką jūs turit, trivirviai, ką jūs duoste? (taip pravardžiuoja svočia jaunikio pajaunius) rš(Kp). ^ Trivir̃vio puode ir putra rūgsta Kltn. 3. stačiokas, prastuolis: Ale ot tai mužikai – trivir̃viai tikri! Mlt. Bjaura, kai iš trivir̃vio pasdaro ponas: prieit negali Mlt.